Jo gimimas atskleidė jo kilmės tyrumą,

O, koks tyras jo pradžia ir pabaiga!

Tą dieną persai suprato, kad buvo perspėti

Apie nelaimių ir nelaimių pradžią

Tą naktį Chosroes arka įtrūko,

Kaip ir jo žmonių vienybė ir sanglauda buvo amžinai prarasta

Ugnis, iš sielvarto dėl praradimo, išleido paskutinį kvapą,

Ir upė dėl liūdesio nukrypo nuo savo kurso

Sawa buvo sukrėsta, kai jos ežero vandenys atsitraukė,

Ir tas, kuris atėjo gerti, grįžo degdamas troškuliu

Atrodė, kad iš sielvarto ugnis įgavo vandens drėgmę,

O vanduo įgavo ugnies deginančią sausumą

Džinai šaukė, ir šviesos blyksėjo,

Kai tiesa buvo atskleista tiek prasme, tiek žodžiu

Bet akli ir kurti, persai neišgirdo laimingų žinių,

Nei jie nematė perspėjimo ženklų blyksnio

Net po to, kai jų pačių pranašai jiems pasakė

Kad jų kreiva sena religija negali išlikti

Ir po to, kai jie matė krentančias žvaigždes horizonte,

Krintančias iš dangaus, kaip ir stabai krenta žemėje

Kol net velniai buvo nugalėti, bėgdami nuo apreiškimo kelio,

Sekdami kitus, kaip jie bėgo

Jie bėgo kaip Abraha kariai,

Arba kaip armija, išsklaidyta akmenukais, mestais iš Pranašo rankos

Mestais po to, kai jis šlovino Dievą savo delne,

Kaip tas, kuris šlovino savo Viešpatį, buvo išmestas iš banginio pilvo