Iš visatos grožio gimsta mano vynas,

ragavau jį tyrą, jis man leistinas

Jis kyla iš mano pilnaties savybių,

grožio, kuris apima visą tobulumą

Veidas, kurio spindesys skaisčiai nušvito,

o visata tapo jo veidrodžiu

Jei tavo širdis trokšta Jį sutikti,

tebūna tavo aistra vienybėje su Jo valia

Dvasia aš esu bekraštis dangus,

o kūnu – tik dulkė

Esu gėlė, esu vanduo,

pasiklydęs savo ekstazės palaimoje

Dvasia pakilo į sau skirtas aukštumas,

o širdis ėmė ją saugoti ir globoti

Ir kūnas skubėjo savo taku,

kad pasiektų didžiausią savo troškimą

O priekaištautojau, per neišmanymą peikiantis

mylimąjį, pasiekusį dvasinę sąjungą

Jei peiktum nuoširdžiai, ir pats būtum išbandytas,

ir akimirksniu paragautum šios meilės

Savo išnykimu visame tame, kas ne Jis,

rasi prieglobstį Jo amžinos būties begalybėje

Jo malonės gėrimo gaiva

numalšina degantį širdies ilgesį

Te Dievo maldos būna dovanotos,

kvapnesnės už visus aromatus

Pasiuntiniui, kuris pasirodė pasauliui,

kurio šviesa išsklaido visus klystkelius

Su ramybe, kuri niekada nesibaigia,

Jo šeimai, garbingos kilmės žmonėms

Jo bendražygiams ir tiems, kurie seka jais,

ir visiems Dievo vyrams