Medžiai atėjo į jo kvietimą, nusilenkdami,

Eidami link jo ant kamienų be kojų

Tarsi jie būtų rašę gražios kaligrafijos eilutes

Su savo šakomis visame kelyje

Kaip debesis, kuris judėjo su juo, kur tik jis ėjo,

Apsaugodamas jį nuo karštos vidurdienio kaitros

Prisiekiau mėnuliu, kuris buvo padalintas į dvi dalis,

Tikrai jis turi ryšį su jo širdimi, tikra ir palaiminta priesaika

Ir dėl to, kas buvo oloje, kilnumo ir didybės,

Kol kiekviena netikinčiųjų akis buvo akla tam

Tikrasis ir teisingasis liko oloje,

Kol tie išorėje sakė vienas kitam: „Nėra nieko šioje oloje.“

Jie nesitikėjo, kad balandis skraidys suteikdamas apsaugą,

Ar kad voras nupins savo tinklą, kad padėtų geriausiam iš kūrinių

Dievo globa ir prieglobstis išlaisvino jį nuo poreikio

Naudotis šarvais ir tvirtovėmis savo apsaugai

Kiekvieną kartą, kai laikai man buvo neteisingi, ir aš kreipiausi į jį

Dėl prieglobsčio, visada radau saugumą su juo, nesužeistas

Ir niekada nesiekiau dviejų pasaulių turto iš jo rankos,

Be to, kad gavau dosnumą iš geriausio davėjo

Neneik jo sapnų apreiškimų,

Nes tikrai, nors jo akys miegodavo, jis turėjo širdį, kuri niekada nemiegojo

Tai buvo nuo tada, kai jis pasiekė pranašystę,

Nes negalima neigti to, kas pasiekė brandą

Šlovė Dievui! Apreiškimas nėra kažkas įgyjama,

Ir pranašo žinios apie nematomą negali būti įtariamos

Kiek daug ligonių buvo išgydyta jo rankos prisilietimu,

Ir kiek daug, beveik išprotėjusių dėl savo nuodėmių kilpos, buvo išlaisvinti

Jo malda atnešė naują gyvenimą sausros metais,

Kad tai išsiskyrė tarp tamsių metų kaip gražus baltas žirgo kaktos ženklas

Debesys lijo, kol būtų galima manyti,

Kad slėnis buvo užtvindytas vandeniu iš atviros jūros, ar iš sprogusios Arimo užtvankos