Ar kaimynų prisiminimas Dhu Salame

Paliko tavo akis tokias raudonas nuo ašarų?

Ar tai vėjas pučiantis iš Kāẓima krypties

Ir žaibas blyksintis juodoje naktyje nuo Iḍam kalno?

Kas yra tavo akims, kad kai liepi joms susilaikyti,

Jos tik dar labiau verkia? O tavo širdis – kai bandai ją pažadinti, Ji tik dar labiau sumišusi

Ar įsimylėjėlis mano, kad jo meilė gali būti paslėpta

Tarp tekančių ašarų ir liepsnojančios širdies?

Jei ne dėl meilės, tavo ašaros nebūtų liejamos dėl tavo mylimojo pėdsakų,

Nei būtum nemiegantis prisimindamas gluosnį ir kalną

Kaip gali neigti šią meilę, kai tokie sąžiningi liudytojai

kaip verkimas ir liesumas liudijo prieš tave?

Meilės kančia įrašė dvi ašarų ir sielvarto linijas

Ant tavo skruostų, blyškių kaip bahār ir raudonų kaip canam

Taip, naktį man pasirodė mylimojo vizija, ir aš negalėjau miegoti,

O, kaip meilė trukdo skanauti malonumą su savo kančia!

O tu, kuris mane peiki už šią tyrą meilę, priimk mano pasiteisinimą.

Jei būtum tikrai teisingas, visai manęs nepeiktum

Tegul tau bus atleista tokia būsena kaip mano! Mano paslaptis negali būti paslėpta

Nuo mano kritikų, nei kada nors baigsis mano liga

Tu man nuoširdžiai patariai, bet aš to negirdėjau,

Įsimylėjėlis yra visiškai kurčias tiems, kurie jį kaltina

Aš net įtarinėjau savo pačių žilų plaukų patarimą mane peikiant,

Kai žinojau, kad senatvės ir žilų plaukų patarimas yra aukščiau įtarimų