O tu, kuris matai mano ašaras, plūstančias tarytum nesibaigiančią liūtį,

tekančias iš mano akių, kai kūnas paženklintas ligos

Nesistebėk, net jei tapčiau lyg be gyvybės palaikai,

nes gazelė lygumoje, tarp bano medžių ir kalno

Šventaisiais mėnesiais ji leido sau pralieti mano kraują,

verčiau stebėkis mano dalia, nes niekada anksčiau

Nebijojau sunkumų, net jei jie tiestų į mane rankas,

bet meilė mane apkurtino ir mano žodžiai ištarti veltui

Lemtis gazelės jauniklio akimis parbloškė liūtą,

o lygumos gyventojau, gelbėk tankmės gyventoją!

Mylimasis puolė mano širdį begalinėmis savo skvarbaus žvilgsnio strėlėmis,

ir paliko mane klaidžioti be jokio kelio rodinio

Kai jis mane pervėrė ir jo strėlė pakirto mano ištvermę,

išsigyniau žaizdos ir paslėpiau strėlę giliai širdyje

Nes mylimųjų padarytos žaizdos man nesukelia skausmo,

kai tik pasirodo mano mėnulis, pats dangaus mėnuo pasislepia

Ilgai naktis praleidau mąstydamas ir budėdamas iš meilės jam,

jam priklauso mano siela, kraujas, klausa ir regėjimas

O tu, kuris priekaištauji man dėl meilės, pati meilė yra lemtis,

jei toks ilgesys būtų tave išsekinęs, tu nei bārtum, nei kaltintum